Nors mokesčių inspekcija nuolat tobulina priemones savo pagrindiniams uždaviniams įgyvendinti, pajamų pripažinimas Lietuvos verslo įmonėse vis dar yra pakankamai rimta problema. Užmokestis už suteiktas paslaugas arba parduotas prekes kartais gaunamas grynais, o atitinkamas buhalterinės apskaitos dokumentas neišrašomas. Tuo tarpu susijusios su neapskaitytomis pajamomis sąnaudos dažniausiai atvaizduojamos buhalterinėje apskaitoje, ko pasėkoje į biudžetą dažniausiai nesumokamas pelno ir pridėtinės vertės mokestis.
Kartais tokia įmonė neatsiskaito su kreditoriais už parduotas prekes arba suteiktas paslaugas, nesumoka mokesčių VMI. Įmonei iškeliama bankroto byla, ir kreditoriai lieka be pinigų, kadangi dėl minėtų neapskaitytų sandorių įmone oficialiai neturi turto atsiskaityti su kreditoriais.
Remiantis LR Baudžiamojo kodekso 209 straipsniu “Nusikalstamas bankrotas”, turime kad: „Tas, kas sąmoningai blogai valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelės turtinės žalos kreditoriams, baudžiamas laisvės atėmimu iki trejų metų.“
Pagrindiniai tyčinio bankroto požymiai yra šie:
- Vadovai blogai organizavo įmonės darbą arba apskritai jo neorganizavo, pavyzdžiui, nekontroliavo įmonės finansinių duomenų registravimo, ataskaitų rengimoprocesų;
- Buvo sudaromi nuostolingi sandoriai (pasirašomos sutartys įsigyti prekių ar paimti paskolą, prisiimama kitokių finansinių įsipareigojimų) žinant, kad įmonė negalės tų sandorių įvykdyti.
Bet ką tokiais atvejais reikia žinoti buhalteriui?
Remiantis LR Finansinės atskaitomybės įstatymo 11 straipsniu “Palyginimo principas” turime kad: „Įmonės pajamos, uždirbtos per ataskaitinį laikotarpį, siejamos su sąnaudomis, patirtomis uždirbant tas pajamas.“
Remiantis 11 verslo apskaitos standarto „Sąnaudos“ 4uoju punktu, turime kad: „Sąnaudos apskaitoje pripažįstamos vadovaujantis kaupimo ir palyginimo principais tą ataskaitinį laikotarpį, kai uždirbamos su jomis susijusios pajamos, neatsižvelgiant į laiką, kada buvo išleisti pinigai.“ Remiantis tuo paties standarto 5uoju punktu: „5. Sąnaudomis pripažįstama tik ta ataskaitinio ir ankstesnių laikotarpių išlaidų dalis, kuri tenka per ataskaitinį laikotarpį uždirbtoms pajamoms.“
Remiantis LR Pelno mokesčio įstatymo 7uoju straipsniu, pajamos ir sąnaudos pripažįstamos pagal pajamų ir sąnaudų kaupimo bei kitus buhalterinę apskaitą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytus apskaitos principus.
Tai reiškia, kad visos patirtos sąnaudos negali būti pripažįstamos sąnaudomis pelno(nuostolių) ataskaitoje ir pelno mokesčio deklaracijoje tol, kol nėra pripažintos susijusios pajamos. Kol nėra susijusių pajamų, sąnaudos pagal gautus apskaitos dokumentus turėtų būti registruojamos turto sąskaitose, ir perkeliamos į savikainos straipsnį tik tuomet, kai įmonė pripažįsta susijusias pajamas, t.y. išrašo sąskaitą už parduotas prekes arba suteiktas paslaugas. Šią užduotį apsunkina tai, kad ne visada susijusių pajamų ir sąnaudų apskaitos dokumentai išrašomi ta pačią dieną arba tais pačiais laikotarpiais. Tačiau šį problema lengvai išsprendžiama, jeigu buhalteris naudoja sukauptų pajamų ir sukauptų sąnaudų straipsnius, kas iš esmės, mano nuomone, atskiria pažengusi buhalterį nuo pradedančio.
Pabaigai reikėtų paminėti, jog už aplaidų apskaitos tvarkymą baudžiamasis kodeksas buhalteriui irgi numato atsakomybę, ir aukščiau minėtų teisės aktų nuostatų nepaisymas gali būti pakankamai skausmingas. Kita vertus, jeigu buhalterinė apskaita bus tvarkoma laikantis minėtų teisės aktų reikalavimų bei kaupimo principo, manau sumažėtų tyčinių bankrotų atvejų, kai įmonė skandinama per didelius nuostolius pasmaugiant ją sąnaudomis, nors pajamų iš tikrųjų yra, tik jos lieka neapskaitytos.