Atestuotas vidaus auditorius atliks objektyvų ir nepriklausomą ūkinės finansinės veiklos tyrimą, nustatys tikslų bendrovės nemokumo atsiradimo momentą, įvertins sudarytus sandorius ekonomiškumo, efektyvumo ir rezultatyvumo požiūriu, nustatys tikrąsias bankroto priežastis, ir pateiks Jums specialisto ataskaitą. Ataskaita gali būti skirta kreditoriams, suinteresuotiems asmenims, bankroto administratoriui arba teismui.
Pagrindinės tyčinių bankrotų priežastys: įmonių vadovų ir savininkų sąmoningai sudaromi sandoriai, didinantys nuostolius ir įsiskolinimus tam, kad įmonė negalėtų atsiskaityti su savo kreditoriais; turto pardavimas žemiau rinkos kainomis; paslėptas, iššvaistytas, perleistas kitiems asmenims turtas, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti; įmonės, kurios siekia išvengti mokestinių prievolių, bando panaudoti „Fenikso“ modelį.
Vertinant tyčinių bankrotų priežastis Lietuvoje ir lyginant su Europos šalių praktika galima teigti, kad didžiausia atsakomybė dėl tyčinio bankroto tenka įmonių vadovams ir akcininkams. Lietuvoje lyginant su Europos Sąjungos šalimis, vadovai su retomis išimtimis išvengia civilinės ir baudžiamosios atsakomybės dėl silpnos teisinės praktikos arba įrodymų nepakankamumo, o kreditoriai ir Lietuvos valstybė patiria didelius finansinius nuostolius. Statistiniai duomenys apie tyčinius bankrotus rodo ypač žemą tyčinių bankrotų išaiškinamumą. Išaugus pradėtų ikiteisminių tyrimų, susijusių su įmonių bankrotais, skaičiui, baigtų ikiteisminių tyrimų skaičius vis dar pernelyg mažas. Tyčinio bankroto procesai nuo bankroto bylos iškėlimo iki įmonės išregistravimo trunka labai ilgai, vidutiniškai apie 4,4 metus.
Nuolatinis įmonių finansinės būklės monitoringas turėtų būti Valstybės ir pačių kreditorių pagrindinė prevencinė priemonė tyčiniams bankrotams bei priemonė įmonių kreditingumo ir mokumo pulsui jausti. Šiuo metu pagal galiojančius teisės aktus, įmonės teikia metines finansines ataskaitas Registrų centrui kartą per metus. Kredito ir verslo rizikos vertinimo įmonės viešai skelbdami informacija apie įmonių kreditingumą ir mokumą remiasi šiais pačių įmonių Registrų centrui pateiktais duomenimis. Tačiau, visų pirma, toks informacijos pateikimo dažnumas yra pernelyg žemas, kadangi per vienerius metus gali daug kas nutikti. Tie kas turi kreditų banko institucijose, žino kad bankai dėl šios priežasties papildomai pasiskolinusių įmonių būklės monitoringui prašo papildomai ketvirtinių finansinės būklės ataskaitų. O antra, finansinių ataskaitų auditas privalomas ne visiems, ir šios pačių įmonių pateiktos informacijos patikimumo lygis yra nepakankamas.